Pagal LLRI prezidentę Rūtą Vainienę reiktų panaikinti nedarbo, motinystės draudimą, per privalomą sveikatos draudimą užtikrinti tik pagrindines medicinines paslaugas (už kitas reiktų primokėti privačiai arba per privatų sveikatos draudimą). Be to, ji siūlo atsisakyti „Sodros“ mokesčio dalies, kurią už darbuotoją moka darbdavys. Tokiu atveju sumažėtų „Sodros“ pajamos, o išmokos kurį laiką išliktų, nes tektų vykdyti ankstesnius „Sodros“ įsipareigojimus, o trūkstamą sumą reiktų paimti iš valstybės biudžeto.

Kadangi biudžete pinigų stinga ir jų visada stigs, valstybė turėtų skolintis arba išparduoti dar turimą turtą, pvz. dar neprivatizuotas valstybines įmones, o gal ir ligonines, poliklinikas ir t. t. Pagal pasiūlymo autorius, naikinant „Sodrą“ žmonės žinos, kad jais niekas (suprask valstybė) nesirūpins, todėl jie ims patys privačiai taupyti senatvei, ligai, nedarbui ar motinystei.

Kai nebus „gerosios tetulės“ „Sodros“, kuri suprantama kaip praeities rudimentas, nes yra solidaraus mąstymo ir veikimo apraiška, žmonės atsisakys kolektyvinių socialinės saugos schemų ir spręs socialines problemas individualiai. LLRI pozicija aiški – privačiai sprendžiant socialines problemas padėti visada pasiruošę privatūs pensijų, draudimo fondai. Ir tai esą gerai, nes privatūs fondai, LLRI nuomone, yra visada geriau nei valstybiniai. Pažiūrėkit – sako instituto žmonės – „Sodra“ bankrutuoja.

Visa tai sunku pavadinti kitaip, kaip antivalstybine propaganda ir socialistinę revoliuciją priartinančiu planu. Pirma, tai planas siaurinti viešojo intereso sferą, valstybės funkcijas ir jas perduoti privatininkams. Daugiausia naudos iš to gautų finansų (dauguma jų – užsienietiškos) institucijos. Kita, manau nesuvokta, socialinė ir politinė pasekmė – tolesnis socialinės ir politinės įtampos didėjimas šalyje, stumiamoje XIX amžiaus ekonominio modelio link. O ėjimas į praeitį reiškia regresą ir revoliucinės patirties kartojimą.

Mano nuomonė yra visiškai priešinga LLRI nuomonei. Viena iš sunkios „Sodros“ padėties priežasčių yra nevykusi dabartinė makroekonominė politika, o tiksliau – jos nebuvimas, vadovaujantis rinkos fundamentalizmo principais. Dabartinė valdžia, kaip ,beje, ir buvusios, dideliu laipsniu vadovaujasi LLRI skleidžiama individualizmo ideologija, pagal kurią geriausia yra ta vyriausybė, kuri nedalyvauja ekonominiame gyvenime. Dabartinė vyriausybė taip ir elgiasi. Bejėgiška valdžia pagilino iš svetur atėjusią ekonominę krizę, „sukapojo“ BVP, biudžetą ir taip privedė „Sodrą“ prie dabartinės apverktinos situacijos.

Kita „Sodros“ bėda yra tai, kad dalis jos yra privatizuota. Tai buvo padaryta apgaule, vogčiomis ir antikonstituciškai. Jeigu iš „Sodros“ nebūtų atiminėjami pinigai (šiais metais Vyriausybė privatiems pensijų fondams perves 360 mln. Lt) ir pervedami į privačius pensijų fondus (o tai iš esmės - LLRI projektas), „Sodros“ padėtis būtų geresnė. Tai fantasmagorija, kai pensininkams pinigų nėra, o finansinės institucijos yra maitinamos iš mokesčių mokėtojų pinigų (Nobelio premijos laureatas Josephas Stiglitzas tai pavadintų socializmu turtingiesiems, o aš tai vadinu feodalizmu beturčiams). Apie tai nei R. Vainienė, nei bankų analitikai nekalba. Tyli ir politikai. O tai reiškia, kad šioje šalyje nėra kam ginti viešojo intereso, tačiau gerai ginami privatūs interesai. Vienas iš tokių viešųjų interesų yra žmonių skurdinimo, ekonominės nelygybės didėjimo stabdymas. Jeigu procesas nebus sustabdytas, galima prognozuoti socialinę ir politinę šalies destabilizaciją.

Šiandien, gilios krizės sąlygomis, kaip niekad svarbu išlaikyti valstybinę socialinės apsaugos sistemą, kuri remiasi solidarumu, o ne vien pavienėmis pastangomis pasirūpinti savo asmeniniu socialiniu saugumu. Viena iš tokių priemonių - sustabdyti „Sodros“ lėšų pervedimą privatiems pensijų fondams iki krizės pabaigos ir kol bus išsiaiškintas šios privačių pensijų fondų schemos konstitucingumas. Geriausia būtų antros pakopos privačius pensijų fondus nacionalizuoti. Pagrindas tam yra. Pirma, valstybė turi vadovautis nacionaliniais, o ne privačiais interesais. Antra, žmonės, dalyvaujantys toje schemoje, turi būti išvaduoti iš baudžiavinės priklausomybės, atgauti teisę rinktis – dalyvauti jiems toje schemoje ar ne.

Trumpai tariant, vietoje „Sodros“ privatizavimo valdžia turi galvoti apie neteisėtai atsiradusių privačių fondų veiklos stabdymą, apie tai, kaip atgauti iš „Sodros“ atimtus pinigus ir apie antrosios pensijų pakopos nacionalizavimą.

Tiems, kurie mano, jog pasiūlymas nacionalizuoti ar stabdyti privačių pensijų fondų veiklą yra nerealus, priminsiu neseną Argentinos pavyzdį – ši šalis nacionalizavo privačius pensijų fondus. Ir dangus negriuvo.

P.S. Laisvosios rinkos instituto žmonės, manau, įsisiautėjo. Taip įvyko todėl, kad jų nieks nepristabdo ir kad mūsų visuomenėje nesuvokta, jog jų individuali ekonominė filosofija griauna valstybę. Dėl to jų institutą esu pavadinęs valstybės likvidatorių institutu. Ir niekas nesureagavo. Nieks nepaneigė ir nepatvirtino šio teiginio teisingumo. Tylėjo ir LLRI komanda.

Tai, kad instituto žmonės stengiasi nuleisti tokius vertinimus negirdomis, bet nepuola aiškinti, kad mano pozicija ydinga, parodo jų pažiūrų silpnumą. Kai negali nuneigti kokios nors pozicijos, dedamasi, kad tokios apskritai nėra Jeigu tai netiesa, pasakykite garsiai, ponia R. Vainiene ir pone Remigijau Šimašiau.