Iš vienos pusės tai yra geras ženklas. Jis reiškia, jog žalgirių mūšiai lieka istorijai ir dabar valstybė jau gali visas pajėgas telkti kovai už piliečių gerovę. Iš kitos pusės, liūdna, kad apie socialinės apsaugos reformas kalbama tik viešųjų deficitų ir išlaidų mažinimo fone.    

Lietuvos socialinė apsauga struktūriškai labai artima daugumai Europos šalių, o labiausiai skiriasi menku finansavimu. Nei pensininkų, nei neįgalių, net remiamų šeimų ar bedarbių dalis Lietuvoje ne didesnė nei kitose šalyse, o išmokos bei paslaugos daugmaž per pusę skurdesnės net santykinai, t.y. lyginant su dirbančių žmonių pajamomis. Todėl didelė klaida tikėtis sumažinti viešųjų biudžetų deficitus pertvarkius socialinę apsaugą. Sutaupyti, žinoma, visada galima, bet tik dar didesnio silpniausių žmonių skurdo sąskaita. Vargu ar tai kam nors būtų malonu.

Lietuvos socialinės politikos silpnumo priežastys – ne jos struktūrinės ydos, išmokų dosnumas ar labai didelis neracionalumas. Pagrindinės problemos yra darbo rinkoje. Tiek dirbančių lietuvių dalis, tiek jų algos per mažos, kad turėtume pakankamą socialinę apsaugą, o „Sodros“ biudžetas būtų be deficito.

Pavyzdžiui, sunku paaiškinti, kodėl dirba tik 60 proc. Lietuvos darbingo amžiaus vyrų. Kai daugumoje ES šalių – dešimčia procentinių punktų daugiau. To negalima pateisinti vien gilesne krize Lietuvoje, nes ir iki krizės buvo nemažas skirtumas. Moterų ir pagyvenusių žmonių užimtumu mes net lenkiame Europą.

Dar mįslingesnė kita lietuviškos darbo rinkos savybė – algų dydžiai. Kodėl Lietuvoje algos 4–5 kartus mažesnės nei ES senosiose šalyse? Nei darbo našumo, nei pinigų perkamosios galios skirtumais tokio algų atsilikimo paaiškinti nebegalima, nes pagal tuos rodiklius nuo ES vidurkio skiriamės gerokai mažiau.  

Ką jau kalbėti apie tai, kad kas ketvirtam privataus sektoriaus darbuotojui mokama tik minimali 230 eurų alga. Akivaizdu, kad tai išsikerojusio sukčiavimo pasekmė. Ir kai kalbama apie struktūrines problemas, jų reikia ieškoti ne „Sodroje“, bet rinkose, ir pirmiausia – darbo rinkoje.

Suprantama, kad valstybė negali kištis į darbo rinką tiesiogiai nustatinėdama algas, tačiau ji negali būti ir pasyvi stebėtoja, kol rinka pati tas problemas išspręs. Rinka, žinoma, sprendžia – žmonės važiuoja ten, kur gali uždirbti kelis kartus daugiau. Tačiau socialinės apsaugos klientai lieka čia.

Socialinės apsaugos ministerija kartu yra ir darbo ministerija. Jos dėmesys darbo rinkai neturėtų apsiriboti bedarbių apskaita. Tačiau, kita vertus, galima tai suprasti. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kompetencijos tradiciškai baigiasi ten, kur prasideda galingo verslo ir daugiau pastarojo, o ne darbuotojų interesus atstovaujančių Ūkio bei Finansų ministerijų veikla. Todėl nenuostabu, kad nuolat kaitaliojamos socialinės apsaugos detalės, o esminių klausimų net nesiryžtama kelti.      

Romas Lazutka