Be to, nesena sociologinė apklausa parodė, kad kontrabandą pateisina irgi didelė dalis Lietuvos visuomenės. Galima cypauti dėl pilietiškumo stokos, tačiau būtent pilietiškumą atkakliai naikino politinis elitas, jį sukompromitavo save vadinančios pilietinės organizacijos. Tad ir turime tokią situaciją.

Beje, naivu būtų manyti, kad visi politikai yra korumpuoti. Taip tikrai nėra, nors tokia nuomonė ir labai populiari. Pažvelkime į tuos, kuriems reikia korumpuotų įstatymų: visus papirkti per daug kainuotų. Geriau susitarti su vienu, kuris įstatymo pataisas „prastums“ per vakarinį posėdį, kada yra likę mažai parlamentarų, o ir tie patys pavargę.

Be to, patys parlamentarai pripažįsta, kad į įstatymą galima įrašyti kokį sakinį paskutiniu momentu. O juk tikrai seimūnai negali būti įsigilinę į visus reikalus vienodai gerai. Tad gali nubalsuoti, o vėliau tik susiimti už galvos: ir vėl landą palikome.

Dar viena problema – tai teisininkų pastabos ir įrašymai į įstatymo projektus. Akivaizdu, kad turi būti kvalifikuota teisinė pagalba ruošiant įstatymus, tačiau dažnai rezultatas būna toks: kažkodėl galutinis projekto variantas smarkiai skiriasi nuo pradinio. O kaltų, kaip visada, nėra.

Dabar daug kalbama apie kontrabandą. Ir atrodo, kad pavieniai „ichtiandrai“, kurie gabena po kelias cigarečių dėžes per Nemuną, yra pati didžiausia problema Lietuvoje. Tačiau tie patys politikai prie kavos puodelio pripažįsta, kad žymiai didesnė kontrabanda keliauja per uostą, geležinkeliais ir vilkikais. Tiesa, dalis jų keliauja toliau, į Vokietiją. Tačiau būtent čia yra didžioji kontrabandos problema, kurios kažkodėl niekas nenori spręsti. Kodėl? Gal todėl, kad bijoma. Juk čia žymiai didesni pinigai, didesnės įtakos.

Be to, naivu tikėtis, kad kontrabandiniai pinigai nekeliauja politikams ir pareigūnams papirkinėti.

Visa tai puikiai mato žmonės. Štai kodėl populiarios sąmokslo teorijos: galvojama, kad viskas jau nupirkta, kad egzistuoja tik slapti klanai, kurie valdo Lietuvą.

Tačiau manau, kad net nedideliu žingsniu galima keisti situaciją. Prisiminkime, kad net didysis Jungtinių Valstijų gangsteris Al Kaponė buvo pasodintas į kalėjimą už mokesčių nemokėjimą: FTB agentai tiesiog pasekė jį ir kruopščiai suregistravo, kiek ir kur išleidžia pinigų. O tada pasižiūrėjo į mokesčių deklaracijas. Štai ir visa istorija.

Panašiai galima padaryti ir Lietuvoje. Niekaip nesuprantu, kaip palyginti mažai uždirbantys valdininkai, pareigūnai, gydytojai gali pirkti prabangiausius automobilius, prašmatniausias vilas paežerėse. Iš kur jie turi tiek daug pinigų?

Tad labai paprasta idėja: reikėtų įvesti privalomą turto deklaravimą, o visi privalėtų įrodyti, kad jo ir jo šeimos turtas įgytas už legalias lėšas. Toks paprastas įstatymas kirstų ne tik per korumpuotus pareigūnus ir politikus, bet taip pat kirstų per šešėlinės ekonomikos šulus, narkotikų baronus, nusikaltėlius. Juk ir jie turėtų įrodyti, iš kur jiems pinigėliai byra.

Deja, kažin kodėl, tačiau vis neatsiranda politinės valios, siekiant priimti tokį įstatymą. Kadangi Prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė, kad nuo šiol taps aktyvesnė įstatymdavystės srityje, tai gal gali Seimui pasiūlyti tokį įstatymo projektą. Gal tada atsiras politinė valia?

Ir dar vienas dalykas: šis visuomenės pakantumas korupcijai ir kontrabandai parodo vieną visiems gerai žinomą dalyką: mes nemylime savo valstybės. Per daug susipriešinimo tarp „jų“ ir „mūsų“, tarp „valdžios“ ir „žmonių“. O kai į savo valstybę žvelgiame kaip į svetimą, tai tikėtis, kad gerės mūsų gyvenimo standartai, būtų labai naivu.

Virginijus Savukynas